„ Jis pirmas atnešė į  Lietuvą tikrąjį bažnytinės muzikos meną”, – rašė  apie Juozą Naujalį lietuvių muzikos klasikas  Juozas Gruodis.         
XIX a. pab. – XX pr. kylant Lietuvos tautinio atgimimo  bangai, bažnytinei muzikai  – kaip ir choro dainai – teko ypatingas vaidmuo, o pagrindiniai besiformuojančios tautinės profesionaliosios muzikos  puoselėtojai buvo vargonininkai.
Naujalis – lietuvių  bažnytinės muzikos klasikas. Kompozitoriaus kūrybos reikšmę lemia ne tik jos gausa, žanrų įvairovė (mišios, kantatos, giesmės), bet svarbiausia –  meninis lygis. Naujalis buvo pirmas lietuvių kompozitorius, sulaukęs pripažinimo užsienyje – jo bažnytinė muzika publikuota Regensburge  (Ratisbonoje), Varšuvoje,  Sankt Peterburge, Leipcige, Paryžiuje. 1929 m.Romoje už nuopelnus bažnytinei muzikai  Naujaliui buvo įteiktas Italijos karūnos ordinas.

Motetais pats kompozitorius pavadino 23 kūrinius, tačiau  būdingiausi šio žanro kūriniai – penkiolika iš jų. Motetas, atsiradęs XIII a. kaip daugiabalsis  religinis kūrinys, galutinai susiformavo Renesanso  meistrų kūryboje. Renesanso muzika tapo orientyru ir kompozitoriui.

Visi penkiolika motetų susieti liturginiais tekstais, pradedančiais  didijį Velykų Tridienį. Tai Jėzaus Kristaus  paskutinės gyvenimo dienos, kančios vizija Alyvų kalne („In monte oliveti“) tolimesni įvykiai. Muzika kupina susikaupimo, taurumo, gelmės, savo nuotaika artima didžiųjų Renesanso meistrų kūrybai. Melodika daininga, plastiška, be didelių šuolių bei ritmo pokyčių, girdėti kontrastinė bei imitacinė polifonija, homofoniniai epizodai. Kiekvieną motetą  sudaro keli ( du arba trys) skirsniai, kurių vienas – dažniausiai antrasis, pasikartoja.
Naujalio motetai – ne tik  kompozitoriaus bažnytinės muzikos  viršūnė, bet  ir visos lietuvių muzikos perlas. Šiandien jie puošia  daugelio chorų repertuarą.  1938 m. „Kurjer Warszawski“  rašė, jog „ Naujalio bažnytiniai choro kūriniai nuo seno buvo vertinami užsienyje. Jie įėjo į italų bažnytinės muzikos antologiją”.
Kūrinį „Verkit, aniolai” kompozitorius pavadino kantata, tačiau savo apimtimi bei struktūra jis artimesnis motetui. Teksto autorius rankraštyje nenurodytas. „Verkit, aniolai”  – polifoninė  trijų dalių kompozicija penkių balsų (sopranas,altas, I ir II tenoras, bosas) chorui. Vienas kitą papildydami  balsai susilieja  į vientisą muzikos tėkmę, nutrūkstančią tik įstojus solistams (sopranas, altas, tenoras, bosas).
„Sklandus ir savarankiškas balsų išvingiavimas, lėtai banguojąs skaidrių spalvų skambesys sukelia tokią nuotaiką, lyg žiūrėtum į Renesanso dailininkų madonas. Kantata „Verkit, aniolai”  taip pat vienas geriausių J.Naujalio kūrybos puslapių”,– rašė muzikologas Antanas Venckus, išsamiausiai tyrinėjęs kompozitoriaus bažnytinę muziką.
Naujalis sukūrė trylika mišių iš kurių trys gedulingosios (Requiem). Paskutinis kompozitoriaus kūrinys – mišios „In honorem sacrorum vulnerum Christi“, parašytos jo mirties metais ir skirtos I tautiniam Lietuvos Eucharistiniam kongresui, vykusiam1934 m. Kaune.
Pirmasis  kolektyvas, 1988 m. atgaivinęs platesnei auditorijai Naujalio motetus – choras „Cantemus“,    vadovaujamas Lauryno Vakario Lopo.

Kamerinis choras CANTEMUS   susibūrė 1986 m. Vilniaus mokytojų namuose (apie 40 narių).
Choras  sėkmingai dalyvavo daugelyje  respublikinių ir tarptautinių konkursų bei festivalių –  S.Šimkaus konkurse Klaipėdoje  tapo laureatu (1987), tarptautiniame B.Bartoko konkurse Debrecene pelnė II vietą ir diplomą, dalyvavo  Didžiojo prizo varžybose (1988). G.Ernesakso gimimo 80-mečio proga konkurse „Tallinn 88” laimėjo III premiją, specialų prizą, bronzos medalį , tarptautiniame konkurse Tūre (Prancūzija) nacionalinės programos kategorijoje pelnė I premiją, privalomosios – III bei specialų Prancūzijos kultūros ministro apdovanojimą. Tolosos mieste (Ispanija) už folkloro programos atlikimą pelnė II premiją , o už polifoninės muzikos – III (1989). Tarptautiniame polifoninės muzikos konkurse Arece (Italija) laimėjo II premiją ir sidabro medalį (1990), buvo pas popiežių Joną Paulių II Vatikane. Goricijoje ( Italija) už polifoninės muzikos programą gavo III premiją, už folkloro – dvi II vietas  (1992), dirigentas pelnė specialų muzikos kritikų prizą. Dalyvavo bažnytinės muzikos festivaliuose Šiauliuose ir Marijampolėje, festivaliuose Vokietijoje ir Suomijoje.
Choras  parengė apie 300 įvairių epochų ir stilių kūrinių. Pirmasis atliko daugelį lietuvių autorių kūrinių chorui ( Juozo Naujalio motetus,Vidmanto Bartulio Mišias, Vaclovo Augustino „ Gloria“ , Algirdo Briliaus „Mišios Palaimintojo Jurgio garbei” ir kt.) Koncertavo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Suomijoje.