Prisijungti
Module Border Module Border
  Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros XVII a. pirmieji dešimtmečiai - Apie leidinį 

 Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros

 XVII a. pirmieji dešimtmečiai

 

 

 

 

Braunsbergo vargonų tabulatūra (tabula – lot. lenta, lentelė) – sudėtingo likimo natų rankraštis. Jo priešistorė sietina su XVI ir XVII a. sąvartoje Vakarų Europos meniniame gyvenime vykusiais pokyčiais, kurie įtakojo daugelio šalių ir Abiejų Tautų Respublikos dailę, architektūrą, literatūrą bei muziką.

 

XVII a. pradžioje ėmus sparčiai plėtotis instrumentinės muzikos žanrų įvairovei, XVI a. sukurti vokaliniai bažnytiniai ir pasaulietiniai kūriniai neretai buvo perrašomi į vargoninę faktūrą. XVII a. radosi savita, tačiau neilgai gyvavusia  naująja vokiškos notacijos sistema užrašytų vargonų tabulatūrų (natos žymimos raidėmis, nėra natų linijų bei takto brūkšnių, garsų ritminės vertės pažymėtos grafiniais ženklais). Tokiu būdu sudaryti natų rankraščiai pasižymėjo universalumu ir dažnai atlikėjams atstojo partitūras.

 

Braunsbergo tabulatūra – reikšmingas, iškilus muzikinės kultūros paminklas – atspindi plačią XVII a. Rytų Prūsijos, Lenkijos ir Lietuvos muzikinės kultūros panoramą bei tarp šių kraštų gyvavusius muzikinius ryšius.

 

Tabulatūra pradėta rašyti XVII a. pradžioje Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, kuri priklausė Lietuvos jėzuitų provincijai. Joje dėstė žymūs 1579 m. įsteigto Vilniaus universiteto profesoriai – Simonas Berentas,  Janas Brantas, Martynas Krecmeris, Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Kaip bažnytinės teisės, moralinės teologijos, klasikinių kalbų, retorikos bei kitų mokslų profesoriai, jie siekė praturtinti kolegijų muzikinį gyvenimą, sukūrė ir bažnytinės muzikos kompozicijų. Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijose studentai buvo mokomi giedoti, dažnose iškilmėse bei mokyklinių teatrų vaidinimuose skambėjo įvairi pasaulietinė muzika, kurią neretai atlikdavo jėzuitų bursų mokiniai.

 

XVII a. Vilniaus akademijos inventoriniuose aprašuose išvardyti įvairūs kapelai priklausę styginiai, mediniai ir variniai pučiamieji instrumentai. Kapela turėjo turtingą ir didelę nototeką, jos muzikantai grojo ne tik įvairiose bažnyčiose, mokyklinio teatro vaidinimuose, parateatriniuose renginiuose, bet ir miestelėnų rengiamose pramogose bei šventėse.

Glaudūs Vilniaus ir Braunsbergo jėzuitų ryšiai leidžia manyti, jog daugelis tabulatūros kūrinių buvo bendra šių aukštųjų mokyklų muzikinio repertuaro dalis.

 

Nuo 1612 m. aktyvus Braunsbergo kolegijos muzikinio gyvenimo dalyvis turėjo būti jos auklėtinis Jokūbas Apfelis (Jacobus Apfell), šios tabulatūros sudarytojas. Nėra žinių, iki kada Apfelis mokėsi bei gyveno Braunsberge ir kuomet išvyko į Olivos cistersų ordino vienuolyną, į kurį atsivežė natų rankraštį Liber tabulatura    tai pirmieji tabulatūroje įrašyti žodžiai.  Žinoma, kad 1624 m. Olivos vienuolyne Apfelis tarnavo diakonu, slaugydamas ligonius užsikrėtė maru ir 1653 m. mirė.

 

Uždarius Olivos vienuolyną, nuo 1831m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tabulatūra buvo saugoma Karaliaučiuje, Prūsijos valstybiniame archyve. Nuolat keičiantis saugojimo vietai rankraštis imtas skirtingai vadinti – Karaliaučiaus, Olivos, Braunsbergo ar Vilniaus tabulatūra, – tačiau pagal  kilmės vietą, jį derėtų vadinti Braunsbergo vargonų tabulatūra.

 

Rankraštyje yra per 300 religinių ir pasaulietinių kūrinių. Daugiausia tai vokalinių kūrinių intavoliacijos – motetai, giesmės, mišios ar jų dalys, madrigalai, kanconos. Iš instrumentinių žanrų išsiskiria įvairūs šokiai – pavanos, pasamecai, galjardos, chorėjos, etc. Kur kas mažiau fantazijų, fugų,  toni(ankstyvųjų preliudų forma), ričerkarų, tokatų. Tikėtina, kad didžioji rankraščio dalis parašyta Braunsbergo kolegijoje. Beveik tris ketvirtadalius tabulatūros sudaro pasaulietinių vokalinių kūrinių ir įvairių šokių intavoliacijos.Veikiausiai toks įvairus repertuaras atliepė įvairialypius jėzuitų kolegijų poreikius. Paskutiniosios rankraščio dalies rašto braižas kitoks, kūriniai užrašyti ne itin kruopščiai, vyrauja sakralinė muzika, kuri, matyt, labiau pritiko Olivos vienuolyne skambančiam repertuarui – ten šie kūriniai ir buvo užrašyti.

Rankraštyje yra jėzuitų ugdymo programai būdingų pamokomųjų sentencijų, aukštinančių dorybę, mokslo naudą, nuolankumą, pasitikėjimą Dievu bei pieštų ornamentų.

Tabulatūroje įrašytos žinomų XVI–XVII a. Vakarų Europos kompozitorių Agostino Agazzari‘o, Giovanni‘o Matteo Asolos, Gregorio Zucchini‘o, Bartolomeo Roy‘aus, Hieronimuso Praetoriuso, Williamo Byrdo, Hanso Leo Haslerio, Andreaso Hakenbergerio, Horatio Vecchi‘o, Lodovico da Viadanos ir daugelio kitų kompozitorių kūrinių intavoliacijos. Be kitų tabulatūroje įrašytų Orlando di Lasso kompozicijų, yra ir populiarioji.„Zuzana “. Šią muzikinę temą pagal Biblijos siužetą tuo laiku naudojo daugelis kompozitorių. „ Zuzana“ skambėjo atliekama skirtingų instrumentų ansamblių, žinoma ir ne viena vokalinė jos versija.

 

Rankraštyje įrašyti ir Prūsijoje, Lenkijoje bei Lietuvoje dirbusių kompozitorių kūriniai. Lenkų kilmės muzikas  Petrus de Drusina(157?–1611) studijavo Drezdene ir buvo susijęs su Gdansko ir Elbingo protestantų bažnyčiomis. Annibale‘s Stabile‘s, Giovanni‘o Pierluigi‘o da Palestrinos mokinys į Abiejų Tautų Respublikos valdovo dvarą atvyko iš Italijos. Romoje jis dirbo kapelmeisteriu jėzuitų kolegijoje „Germanicum“. Su šia kolegija Lietuvos jėzuitai palaikė itin glaudžius ryšius.

 

Diomedes Cato (apie 1570–po 1607) žymus italų kompozitorius ir liutnininkas nuo 1588 m. dirbo Abiejų Tautų Respublikos valdovo ir didiko Stanislovo Kostkos rūmuose. Kurį laiką gyveno Vilniuje. 1607 m. Krokuvoje buvo išspausdintas Cato giesmių rinkinys, kuriame dvi giesmės skirtos Vilniaus katedroje palaidotam Lietuvos globėjui šv. Kazimierui.

 

Giovanni Batista Cocciola gimė XVI a. antroje pusėje Šiaurės Italijoje, ieškoti tarnybos išvyko į toli šiaurėje plytinčias žemes. Tikėtina, jog tarnavo Lietuvos ir Lenkijos didikams, Varmijos vyskupo rūmams, buvo susijęs ir su Braunsbergo jėzuitų kolegija. Ypač pasižymėjo kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos (1557–1633) – Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono, III Lietuvos statuto rengėjo, vieno žymiausių LDK didikų ir iškiliausio Abiejų Tautų Respublikos politinio veikėjo – Vilniaus rūmų kapelos vadovas. Iš kitų valstybės didikų Sapiega išsiskyrė kaip iškilus muzikos globėjas. Jo rūmų kapelą lenkė tik visoje Europoje garsėjusi karališkoji Vazų kapela.

Apie Cocciolą ir jo tarnystę Leonui Sapiegai rašė žymūs XVIII–XIX a. biografai ir žinynų sudarytojai. Vienas pirmųjų 1790 m.  biografiniame žodyne  Historisch -Biographisches Lexikon der Tonkünstler jį aprašė Ernestas Ludwigas Gerberis. Pasak šio autoriaus, iš Verčelio kilęs garsus prabėgusių amžių kompozitorius buvo Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos kapelmeisteris, 1612 m. Venecijoje keturiuose leidiniuose išspausdino motetą ir 8 balsų mišias su b. c. [basso continuo].  1615 m. italų dainininko  G.B. Bergmano sudarytoje antologijoje Parnassus  Musicus  taip pat buvo įtraukti įvairūs šio autoriaus motetai. 1625 m. Antverpene išleistas Cocciolos Concentus harmonini ecclesiastici dvibalsių, tribalsių, keturbalsių ir penkiabalsių kūrinių su basso continuo rinkinys. Antraštiniame lape nurodyta: „Joannis Baptistae Cocciolae Vercelensis. Illustrissimi Domini D. Leonis Sapihae Cancellarij Magni Ducatus Lituaniae Musicae Magistri.“ Informacija apie leidinį buvo įrašyta 1625 m. rudens ir 1626 m. pavasario Frankfurto knygų mugės kataloguose (Karl Albert Göhler,  Die Messkataloge in Dienste der Musikalichen Geschichtsforschung, Leipzig, 1901). Dalis Cocciolos kūrinių 1620–1640 m. buvo perrašyta į Peplino tabulatūrą, sudarytą cistersų ordino vienuolyne. Leono Sapiegos kapelmeisterio kūrinius kopijavo ir platino tiek vietiniai, tiek aplinkinių kraštų muzikai. Braunsbergo tabulatūroje įrašytos kelios Cocciolos kompozicijos, tačiau autorius nurodytas tik vienos Veni dilecte mi. Kitų kompaktinėje plokštelėje irašytų Cocciolos kūrinių iš Braunsbergo tabulatūros autorystė bei literatūrinis tekstas buvo nustatyti remiantis įvairiais šaltiniais, saugomais Lenkijos, Vokietijos, Vengrijos, Švedijos bibliotekose ir archyvuose.

 

Daugelis tabulatūros kūrinių neidentifikuoti, atsekti autorystę sunku. Kartais ją pavyksta nustatyti iš kitų šaltinių, kuriuose pažymėtas autorius ar randamas kūrinio pirmavaizdis.

Rankraščio likimas sudėtingas, jį galima atsekti tik fragmentiškai. Išeities taškas – Karaliaučius, miestas, kuriame 1547 m. išspausdinta pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo Katekizmas, kur dirbo lietuvių raštijos pradininkai. Kaip minėta, nuo 1831 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tabulatūra buvo saugoma Karaliaučiuje, Prūsijos valstybiniame archyve. Karo metais karališkasis miestas virto griuvėsiais, tačiau Braunsbergo tabulatūros likimas pagailėjo – iš karo liepsnų ji buvo išgelbėta keletą kartų: baigiantis karui archyvas iš Karaliaučiaus buvo išvežtas ir paslėptas Laukstyčių pilyje. Praūžus frontui 1945 m. pavasarį dalį paslėptų knygų iš pilies rūsių griuvėsių išgelbėjo Lietuvos mokslininkų ekspedicija, kuri nuniokotame krašte bei apylinkių dvaruose ir pilyse ieškojo Karaliaučiaus archyvų ir bibliotekų rinkinių. Tuomet buvo surasta dalis Martyno Mažvydo darbų, Jono Bretkūno pamokslų knyga, Liudviko Rėzos dainos, kryžiuočių kronikų nuorašų, XVI–XVIII a. prūsų valdžios karalių ir hercogų ediktų, bažnyčiose ir miestų aikštėse skelbtų rankraščių, administracinių archyvų. Didžiuma minėtos medžiagos buvo atvežta į Vilnių, suformuotas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos „Borusicos“ fondas. Su šiomis vertybėmis iki šiol saugoma ir Braunsbergo vargonų tabulatūra (F 15-284).

Nuodugniau tabulatūra pradėta tyrinėti tik XX a. pabaigoje. XXI a. pradžioje, po nepelnytos keturių šimtmečių užmaršties didžioji dalis plokštelėje skambančių kūrinių įrašyti pirmą kartą.

 

                                                                                                                                                                   Jūratė Trilupaitienė

 

Literatūra:

 

Utwory z Oliwskiej tabulatury organowej (ca 1619) na organy lub klawesyn. I. Piotr Drusiński (Petrus de Drusina). Diomedes CatoAnonymi. Ed; Jan Janca. Gdansk, 1992.

 

Giovanni Battista Cocciola. Dzieła zebrane. Edycja w opracowaniu Ireny Bieńkowskiej. Warszawa, 2004.

 

Jūratė Trilupaitienė, „Liber Tabulatura (XVII a. vargonų tabulatūra)“ // Menotyra, 1995 Nr. 1.

 

Juozas Marcinkevičius, „Lituanistikos paieškos Rytų Prūsijoje ir Klaipėdos krašte po Antrojo pasaulinio karo“ // Knygotyra, 2000, nr. 36.

 

 

Module Border Module Border
Tabululatūra - about
Copyright (c) 2018 Semplice Terms Of Use Privacy Statement