Devintas XX a. dešimtmetis neretai vadinamas Lietuvos džiazo aukso amžiumi.
Ilga kultūrinė izoliacija, perestroikos sumaištis, Atgimimo metai lyg ir netrikdė džiazo raidos – priešingai, šis žanras savaip įsitvirtino sovietinės kultūros erdvėje. Džiazą pradėjo groti akademinį išsilavinimą turintys muzikai, jį imta tapatinti su išskirtinio kūrybiškumo apraiškomis, kurioms buvo būdingos ir pačios radikaliausios naujosios muzikos išraiškos priemonės. Tų laikų kolektyvai, atlikėjai, kūrėjai ir jų darbai garsina Lietuvos džiazą pasaulyje iki mūsų dienų. Pradėta rengti festivalius Birštone, Vilniuje, Panevėžyje, Kaune.
Dar aštunto dešimtmečio pabaigoje, prakirtęs langą į Vakarus, meistriškumo aukštumas pasiekė Viačeslavo Ganelino trio (GTČ – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas), ir tai buvo pirmieji muzikantai iš Lietuvos, pelnę tikrą tarptautinį pripažinimą. Į Rytų ir Vakarų šalis už „geležinės uždangos“ jie vykdavo pakviesti profesionalių muzikų ir festivalių rengėjų, o ne su ideologine misija. GTČ muzikantai ir jų bendraminčiai, susibūrę vėliau ir ugdyti ortodoksine, akademine dvasia, rėmėsi europietiškos muzikinės kultūros estetinėmis tradicijomis, suformavo vadinamąjį Vilniaus džiazo mokyklos stilių, kurio pagrindėjai, be abejo, yra GTČ. Galima sakyti, jog tuo metu trio nutiesė kelią į Vakarų Europos scenas ir kitiems Lietuvos muzikantams.
Būtent devinto dešimtmečio pradžioje Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Vilniuje ir Klaipėdoje, J. Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla (dabar Vilniaus konservatorija), B. Dvariono vaikų muzikos mokykla įsteigė estrados skyrius, kuriuose buvo mokoma džiazo pagrindų. Visi GTČ nariai buvo pakviesti dėstyti į B. Dvariono muzikos mokyklą. Jie ne tik mokė džiazo abėcėlės, bet ir ugdė mokinius novatoriška Vilniaus džiazo stiliaus dvasia.
Lietuvos džiazą  aptariamu metu plačiausiai reprezentavo trys kolektyvai – GTČ, Vladimiro Čekasino ir Petro Vyšniausko kvartetai. Jie vieninteliai buvo pelnę filharmonijos pripažinimą,  vadinasi, be ypatingų kliūčių galėjo rengti koncertines keliones ir po užsienio šalis. Trio iširus, jo dalyviai sėkmingai tęsė savarankišką karjerą. Antros dešimtmečio pusės lyderiais tapo multiinstrumentininkas Vladimiras Čekasinas ir jo mokiniai. Netrukus prasidėjo saksofonininkų Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio bei jų suburtų ansamblių era. Programas mušamiesiems instrumentams, tarptautinius projektus rengė Vladimiras Tarasovas, intensyviai ėmė reikštis Gintauto Abariaus ansambliai ir kt.

Nors toleruotas, džiazas nepriklausė kultūrinės nomenklatūros elitui, skambėjo epizodiškai – restoranų, kavinių programose, estradinės muzikos festivaliuose „Baltijos jaunystė“, Kauno „Gintarinėje triūboje“, retsykiais – Lietuvos valstybinės filharmonijos salėje. 1977 m. Meno darbuotojų rūmuose įsteigus džiazo sekciją, vis dažniau imta diskutuoti apie Elektrėnų džiazo festivalio atgaivinimą kuriame nors iš didžiųjų Lietuvos miestų. Tačiau pirmojo tradiciniu tapusio festivalio istorija susiklostė kitaip. 1980 m. atsirado ilgai laukta scena, kurioje skambėjo tik džiazas – vidurio Lietuvos kurortinio miestelio Birštono kultūros rūmai. Organizacinius klausimus sėkmingai ėmė spręsti Klaipėdos fakultetų auklėtinis Zigmas Vileikis, paskirtas dirbti Birštono kultūros skyriuje. Pirmas festivalis įvyko 1980 m. lapkričio l–2 d., jame dalyvavo lietuvių kolektyvai bei estų kompozitorius ir pianistas Tonu Naissoo. Festivalis buvo skirtas XVI komunistų partijos suvažiavimui ir pasaulinei jaunimo dienai, tačiau niekas dėl to nesuko galvos – taip reikėjo. Svarbiausia, jog pagaliau Lietuvoje atsirado vieta, kurioje nevaržomai galėjo skambėti džiazas. Dėl renginio organizatorių sumanios strategijos Birštone lankėsi ir festivalio žiuri darbe dalyvavo žymūs tų laikų džiazo kritikai ir muzikai iš Leningrado, Maskvos, Rygos, Jerevano – Vladimiras Fejertagas, Aleksejus Bataševas, Konstantinas Orbelianas, Jurijus Saulskis. Iki 1994 m festivalį globojo šviesios atminties muzikologas, vienas iš renginio iniciatorių Liudas Šaltenis, tuometinis Kultūros ministerijos darbuotojas. Šių asmenybių autoritetas suteikė festivaliui apsaugą – ilgainiui jis išaugo į svarbų tarptautinį renginį. Patekti į jo programą tapo svariu muzikanto įvertinimu, o publikai išklausyti visus koncertus, tikrą džiazo maratoną, – gerbėjo ištvermės reikalu. Domėtis džiazu tuo metu, juo labiau jį groti buvo ne tik madinga – tai liudijo tam tikrą vidinę laisvę, nesitaikstymą su sovietine ideologija (nuo 1984 m. Lietuvos radijas kurį laiką netransliavo užsienio estrados, džiazo). Nenuostabu, jog dvelktelėjus perestroikai, į Birštoną suvažiuodavo džiazo publika iš visos Lietuvos, Sovietų Sąjungos, o už kultūros rūmų durų likdavo antra ir trečia tiek, kiek buvo vietų salėje.
1982 m. festivalis surengtas pavasarį. Susiklostė tradicija – festivalį nutarta rengti kas dvejus metus, paskutinį kovo savaitgalį. Jo dalyviai buvo skatinami įvairiausiais prizais – geriausio instrumentininko, vokalisto, ansamblio, originaliausios kompozicijos ir pan. Už nuopelnus Lietuvos džiazui ryškiausiam metų muzikui buvo teikiamas specialiai sukurtas meniškas Didysis prizas. Didžiausią programos dalį – beje, jau nuo antro festivalio koncertai vyksta tris dienas – sudarė Lietuvos muzikantų pasirodymai, noriai jame dalyvavo svečiai iš Rygos, Talino, Maskvos, Jerevano, Kaliningrado ir iš kitur. 1986 m. festivalyje pasirodė gausus pačių jauniausių džiazo muzikantų būrys: B. Dvariono vaikų muzikos mokyklos auklėtiniai, J.Tallat-Kelpšos auštesniosios muzikos mokyklos ansamblis ir bigbendas bei Lietuvos valstybinės konservatorijos bigbendas.
Pirmas kolektyvas iš užsienio apsilankė 1988 m., tai buvo žymusis Zbigniewas Namysłowskis ir jo ansamblis. Šmaikščiai improvizuodamas muzikos instrumentų tema, atributiką nuo pat pirmojo festivalio kuria dailininkas Rimvydas Kepežinskas, įspūdingą scenografiją – Algis Lapienis, koncertų akimirkos ir atlikėjų nuotraukos, užfiksuotos lietuvių fotomenininkų, eksponuojamos renginio metu rūmų fojė. Festivalio koncertus ėmė įrašinėti Lietuvos radijas, Vilniaus plokštelių studija. Išleistos 1982, 1986, 1988 m. laureatų plokštelės.   Be Viačeslavo Ganelino trio , Vladimiro Čekasino kvarteto, Valstybinės konservatorijos bigbendo, Vladimiro Tarasovo „Atto“ kompozicijų, Vilniaus plokštelių studijoje (maskviškės „Melodijos“ padalinyje) pirmąsias programas įrašė Petro Vyšniausko kvartetas, Gintauto Abariaus, Sauliaus Šiaučiulio ansambliai, Kęstutis Lušas, Marina Granovskaja, Skirmantas Sasnauskas. Iš šių įrašų sudarytas ir šis Lietuvos devinto dešimtmečio džiazo rinkinys.

Birštono festivalis vyko ir atmintinais 1990-aisiais, kuomet kovo 11 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą,  netrukus jos teritorijoje ėmė vykti nuožmus „Jazovo festivalis“, siekęs pažaboti laisvės ir nepriklausomybės  siekius.  Tais metais Birštone svečiavosi kaip niekad daug užsienio muzikantų – žymioji  azerbaidžanietė Aziza Mustafa-Zade ir suomių gitaristas Tymo Lahto, Frederiko Noreno ansamblis iš Švedijos, bemaž po ketvirčio amžiaus Tėvynę aplankė Vakarų Vokietijoje gyvenantis saksofonininkas Remy Filipovitchius (Remigijus Pilypaitis). „Laikas nebuvo sustojęs... Aš labai džiaugiuosi atvykęs į Lietuvą,“ – interviu po festivalio kalbėjo jis.
Birštono scena atvira visiems talentingiems muzikantams: ir jauniems debiutantams, ir pasaulyje pripažintiems lietuvių džiazo meistrams, kurių ne vieno džiazo krikštas čia ir įvyko.
1988 m. rudenį pradėta rengti ir kitus festivalius: vokalinio džiazo chorų ir ansamblių „Sing Group Jazz Festival“ Panevėžyje bei „Jazz forum“ Vilniuje (nuo 1989 m. – „Vilnius Jazz“). 1991 m. įvyko pirmas „Kaunas jazz“ festivalis.
Rinkinyje skamba du festivalio „Vilnius jazz“ koncertų fragmentai (Petro Vyšniausko, Viačeslavo.Gaivoronskio , Vladimiro Volkovo, Arkadijaus  Gotesmano  kvartetas ir ansamblis „Gitarmanija“). Festivalio  pradžia sutapo su Atgimimo sąjūdžiu.  Pirmasis renginys įvyko 1987 m. Šiuo metu tai – vienas iš žymiausių tarptautinių festivalių, stilistiškai besilygiuojąs į naująjį europietišką džiazą, tradicinis Lietuvos džiazo įvykis, rengiamas Vilniuje kasmet. Festivalis dar vadinamas „Rytų–Vakarų slenksčiu“, Rytų Europos muzikos centru, formuojančiu šiuolaikinio džiazo tendencijas. „Vilnius jazz“ įrašytas į pasaulio džiazo katalogus Eurofile Music Industry Directory, Music & Media (Nyderlandai), Jazz Times Annual Festival Directory (JAV), yra tikrasis „European Jazz Network“ narys. Renginys siekia supažindinti su pasaulio šiuolaikinio džiazo tendencijomis, čia kuriami tarptautiniai projektai. Nuo pat pirmųjų renginių „Vilnius jazz“ būdingas radikalumas, naujovės, be džiazo ir laisvosios improvizacinės muzikos, festivalyje skamba ir akademinė, etninė, roko, industrinė ir pan. muzika.