Sapiegų albumas ir Kražių vargonininko sąsiuvinis  – vieninteliai išlikę ir palyginti neseniai, tik XX a. pab. surasti ir iššifruoti XVII a. Lietuvos muzikinės kultūros paminklai, padedantys atkurti sudėtingą Lietuvos muzikos kelią į Europos  lotyniškosios kultūros erdvę.

XVII a. pradžia Lietuvai buvo ypatinga dvasinės ir meninės kultūros atsinaujinimo epocha: išaugo Katalikų Bažnyčios autoritetas, sakraliniam menui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Užsimezgus glaudesniems ryšiams su Vakarų Europos  kultūros centrais bei sustiprėjus Abiejų Tautų Respublikos ir Italijos ryšiams, Lietuvoje labai anksti suskambo kai kurios baroko stilistinės naujovės. Išaugo instrumentinės muzikos vaidmuo, daugėjo klavyrinės muzikos atlikėjų, muzikavusių ir  Valdovų rūmuose, ir bažnyčiose.

Tuo metu, kai buvo sudarytas Sapiegų albumas, Lietuvos valstybės gyvenime reiškėsi iškilus politikas ir diplomatas Leonas Sapiega (1557–1633).  Albumo kietviršyje įspaustas Sapiegų giminės superekslibrisas nurodo sąsajas su didikų globota Šv. Pranciškaus ordinui priklausiusia  vienuolija ar bažnyčia. Albumo sudarytojas – nežinomas, autorystės klausimas, su nedidelėmis išimtimis, lieka neatsakytas.

Kražių vargoninko sąsiuvinis – ilgo ir nelengvo kelio į profesinį meistriškumą dienoraštis, jame akivaizdžios nežinomo Lietuvos muziko pastangos perimti naujausią to meto muzikos teoriją bei praktiką. Tikėtina, jog sąsiuvinio sudarytojas apie 1618 m. mokėsi  muzikos cistersų vienuolyne Vengrove Lenkijoje, kur jį buvo išsiuntęs Kražių jėzuitų kolegijos ir bažnyčios fundatorius J.K.Katkevičius.

Sapiegų albumas ir Kražių vargonininko sąsiuvinis ryškiausiai reprezentuoja  XVII a. klavyrinės muzikos situaciją Lietuvoje. Įrašams iš rankraščių  atrinktos būdingiausios pjesės.

Daugelis kūrinių  atlikti ir įrašyti pirmą kartą.