Legendiniai mažosios scenos artistai Moišė Hofmekleris, Danielius Dolskis, Danielius Pomerancas XX a. 3–4 deš. Kaunas Kompaktinių plokštelių komplektas sudarytas iš unikalių istorinių 1924–1938 m. įrašų. Restauruotos senosios šelako plokštelės iš kolekcininko Algirdo Motiekos rinkinių atgaivino nepelnytai užmirštą ir nuvertintą muzikinio paveldo dalį – pramoginės muzikos, tarpukariu vadintos mažąja scena, įrašus. Po 1920 m. iš Vilniaus į laikinąją sostinę Kauną atvyko kelios žydų muzikantų šeimos: Hofmekleriai, Stupeliai ir Bankai. Gausiausia atvykėlių šeima buvo Hofmekleriai. Smuikininkas Moišė Hofmekleris (1898–1965) Vilniaus muzikos mokykloje mokėsi pas Ilją Malkiną, pas kurį smuikuoti pradėjo ir žymusis Jascha Heifetzas. Jis buvo brolių Hofmeklerių ansamblio ir „Metropolio“ orkestro vadovas, už nuopelnus apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (1932). Moišė Hofmekleris ir jo vadovaujami kolektyvai pelnė profesionaliausių, labiausiai vertinamų Kauno estrados instrumentininkų statusą, jų scena tapo respektabilusis „Metropolis“. Trečiajame dešimtmetyje M. Hofmekleris dažnai koncertuodavo su brolių ansambliais: trio, kvartetu, kvintetu. Vėliau, iki pat ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, ypač garsus buvo jo vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, dar vadintas „Hofmeklerbandu“. Pasak amžininkų, M. Hofmekleris sklandžiai kalbėjo lietuviškai, skatino lietuvių autorius kurti pramoginę muziką, su įvairios sudėties orkestrais atliko užsienio ir lietuvių autorių kūrinių, įrašė daug plokštelių, be kitų, ir su D.Dolskiu. Savaitgaliais vieną vakaro valandą Kauno radiofonas transliuodavo tiesioginius „Hofmeklerbando“ koncertus iš „Metropolio“ salės (transliacijos vyko ir iš „Konrado“, „Monikos“, „Aldonos“ kavinių). Išlikusios senosios plokštelės liudija orkestro meistriškumą. Pirmuosius įrašus Hofmekleriai padarė1924 m. Kaune, atvykus firmai „Odeon“; be kitų kūrinių, įgroti M. Hofmeklerio „Lakštingala“ ir J.Banko „Žydų fokstrotas“. Šie ir kiti Metropolio orkestro įrašai, restauruoti po daugelio metų, suskambės pirmą kartą. Antrojo pasaulinio karo metais M. Hofmekleris kalėjo Kauno gete, Dachau koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Kauno gete sutelkė 40 muzikantų orkestrą, rengė koncertus. Po karo iki 1955 m. gyveno Izraelyje, koncertavo Jeruzalės radijuje, vadovavo viešbučio „King David“ orkestrui. Mirė 1965 m. Miunchene. „Žmogus, kuris linksmina Kauną“ – taip laikraštis Diena apibūdino Danielių Dolskį (1891–1931). Iki mūsų dienų šio talentingo artisto įvaizdis daugeliui asocijuojasi su visu tarpukario laikotarpiu. Žinių iš Dolskio biografijos maža, išliko vienas kitas faktas – nepataisomą žalą padarė sovietų okupacija, metodiškai naikinusi visus „buržuazinius“ nepriklausomos Lietuvos atributus. Dolskis gimė Vilniuje, žydo verslininko šeimoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, mokėjo lotynų, hebrajų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją, lankė privačią vaidybos studiją. Dalyvavo turtingų pirklių ir aristokratų vakarėliuose, 1914 m. debiutavo vasaros estradoje kartu su įžymiuoju Aleksandru Vertinskiu. Reklaminiuose leidiniuose buvo apibūdinamas kaip Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtinis; tuomet jam buvo 23 metai. Iki 1917 m. bolševikinio perversmo Dolskis dainavo prabangiame Sankt Peterburgo „Ville Rode“ restorane, kuriame mėgo lankytis caro šeimos favoritas Grigorijus Rasputinas. Tuo metu artistas gastroliavo ir kituose Rusijos miestuose. Po bolševikinio perversmo persikėlė į Rygą, koncertavo su „tango karaliaus“ Oskaro Sroko orkestru. 1923 m. išvyko į Berlyną. Atvykti į Kauną Dolskį paskatino susitikimas su tuo metu Berlyne studijavusiu kauniečiu smuikininku Danieliumi Pomerancu.*( Kalba Vilnius.1989. Nr.21) Į Lietuvą dainininkas atvažiavo apie 1929 m. Pradėjo dainuoti „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranų programose, netrukus labai išpopuliarėjo. Savo repertuarui rinkosi tuo metu pasaulyje madingus kūrinius ir stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poetui Vladui Mironui padedant, rašė jiems tekstus. Dolskis puikiai perprato naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas („Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“ , „Nuovadoje“, „Trečios klasės vagone“). Hedonistinėmis nuotaikomis gyvenusi tuometinė valdininkija buvo ištroškusi naujų įspūdžių ir pramogų – Dolskio pasirodymai tuos lūkesčius puikiausiai atitiko. Artistas ne tik suteikė populiariems šlageriams lietuvišką turinį, bet ir savo eilėmis išaukštino lietuvaitės grožį, lyriniuose, švelniai erotiniuose dainų tekstuose atsirado lietuviškų moterų vardų – Onytė, Marytė, Katrytė… Artistas paliko neįkainojamą savo meno liudijimą – šešiolika Berlyno „Homocord“ ir Londono „Columbia“ studijose įdainuotų plokštelių. Danielius Pomerancas (1904–1981) gimė Šiauliuose, žydų verslininko šeimoje. 1920 m. įstojo į Kauno Juozo Naujalio muzikos mokyklą, mokėsi pas Izaoką Vildmaną-Zaidmaną. Nuo 1922 m. studijavo Berlyno konservatorijoje pas Willy Hessą. Vienoje lankė meistriškumo pamokas pas Bronislavą Hubermaną, žymų klasikinės muzikos interpretatorių, smuiko virtuozą. (Pomeranco dukters, taip pat smuikininkės profesorės Danutės Pomerancaitės žodžiais, Hubermanas buvo labai sužavėtas jaunojo Danieliaus talentu, už pamokas neėmė užmokesčio, ketino jį įsivaikinti.) Berlyne vakarais grojo kavinėse ir viename populiariausių to meto Europoje Mareko Weberio orkestre; Weberis buvo puikus smuikininkas, jo orkestras įrašė daug pramoginės plokštelių, paplitusių visame pasaulyje. Berlyno konservatorijoje mokėsi bei Weberio orkestre grojo ir baltuoju Lui Armstrongu tituluotas džiazo trimitininkas Eddie Rosneris. Apie 1933 m. grįžęs į Kauną Pomerancas subūrė multiinstrumentininkų ansamblį, kuris grojo Konrado ir „Monikos“ kavinėse, netrukus meistriškumu ėmė varžytis su garsiuoju „Hofmeklerbandu“. 1936 m. Londono muzikos įrašų kompanijoje „Columbia“ Pomeranco vadovaujamas orkestras su įrašų studijos orkestro muzikantais ir solistu Antanu Dvarionu įrašė 11 plokštelių – pasaulyje madingų tango, valsų, fokstrotų rinkinį. Nacių okupacijos metais Pomerancas kalėjo Kauno gete, Dachau koncentracijos stovykloje. Kaune kartu su M. Hofmekleriu suorganizavo 40 muzikantų geto kalinių orkestrą, rengusį dideles simfoninės muzikos programas. Atvira ir imli naujovėms jaunos nepriklausomos valstybės laikinoji sostinė per du kupinus permainų tarpukario gyvavimo dešimtmečius davė pradžią daugeliui lietuvių kultūros procesų, kuriuos įvertinti ir išsamiau aptarti pradedama tik dabar. Rūta Skudienė