Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – kultinė Lietuvos meno figūra, Lietuvos tapatybės ženklas. Paradoksalu, tačiau tarptautiniu mastu plačiai pripažintas nepaprastas muzikos ir tapybos kompozitorius jaunajai lietuvių kartai yra tapęs tarsi abstrakčiu simboliu, iš įpročio garbinama ikona, prie kurios prisiliesti lyg ir nederėtų. Čiurlionis iš pirmo žvilgsnio atrodo vienas mažiausiai tikėtinų ir kompozitoriaus Arturo Bumšteino bei džiazo kūrėjo Liudo Mockūno – itin „neformalių“ menininkų – muzikinio pagerbimo adresatų. Bumšteinas daugelyje savo projektų yra naudojęs kitų menininkų, taip pat ir kompozitorių medžiagą (koncepcijas, grafines partitūras, fragmentus), iš muzikos pasaulio labai natūraliai perėjo į šiuolaikinio meno pasaulį, yra laikomas aktyviausia ir įvairiapusiškiausia asmenybe lietuviškoje tarpdisciplininio bei garso meno scenoje. Mockūnas, jau senokai tituluojamas džiazo ir šiuolaikinės muzikos multiinstrumentininku virtuozu, yra sukūręs savitą grojimo pučiamaisiais instrumentais stilių. Abu „Balsovaizdžių“ kūrėjai menkai teprimena vienišą genijų, tačiau atmetę stereotipus, pamatysime ne vieną paralelę su Čiurlionio asmenybe: menininkai noriai išbando naujoves, neapsiribodami savo žanro specializacija – jų talentas labiausiai atsiskleidžia bendruose tarpžanriniuose bei tarpdisciplininiuose projektuose su kitais kūrėjais. Ir Bumšteinas, ir Mockūnas į genijaus kūrybą lygiuojasi laisvai, jos nesureikšmina. Nelaikytina to noru ar arogancija, pasinaudojus žymiu vardu kaip prekės ženklu, be didelių pastangų gauti „pridedamąją vertę“ ir stačia galva įšokti į greitąjį visa ko modernizavimo traukinį. Čiurlionio pėdsakas „Balsovaizdžiuose“ apibendrintas, abstraktus – chorinių kūrinių nuotrupų, įdainuotų choro „Jauna muzika“ (dirigentas Vaclovas Augustinas), elektroninių ir akustinių garsų, triukšmų bei improvizacijų fone gali būti suvokiamas ir kaip aliuzija į „Pasaulio sutvėrimą“, tarsi savotiška laiko mašina būtų perkėlusi Čiurlionį į mūsų branduolinį amžių. Galime tik spėlioti, ar Čiurlionis būtų susidomėjęs garso sintezatoriais, ar būtų bendradarbiavęs su šiuolaikinio džiazo kūrėjais. Tačiau turint galvoje pažangų tiems laikams jo tarpdiscipliniškumą, pažangos ir įvairių meno sričių (muzikos, dailės, fotografijos) smalsumą, norisi manyti, kad „Balsovaizdžių“ meninė raiška jam nebūtų svetima, juolab kad Čiurlionis, kaip kompozitorius ir pianistas, jautė prielankumą improvizacijai. „Balsovaizdžių“ autorių kūrybinis avantiūrizmas, netiesioginis ir neformalus ryšys su Čiurlionio kūryba paradoksaliu būdu ne tik nesumenkina genijaus spindesio – priešingai – iškelia pastarąjį iš kanonizuotų meno šventųjų panteono ir įtraukia jį į aktualiąją dabartį. Kompozicija „ Balsovaizdžiai“ sukurta leidyklos „Semplice“ užsakymu ir skirta 100-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties metinėms. Kūrinio premjera įvyko tarptautinio festivalio „Vilnius jazz 2011“ atidarymo koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje.