Prisijungti
Module Border Module Border
  Canto Fiorito 

Vilniuje įsikūrusio tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ pavadinimas reiškia „gėlėtą“, išpuoštą dainavimą ir byloja ne tik apie muzikos semantikai tarnaujantį melodijų praturtinimą ornamentais, diminucijomis ir įvairiomis kitomis raiškos priemonėmis, bet ir apie ansambliui būdingą dialogą tarp žmonių balsų ir „dainuojančių“ pučiamųjų instrumentų, kuriančių išskirtinę spalvų ir tembrų įvairovę.

„Canto Fiorito“ veikla prasidėjo 2012 metų gruodį – tuomet Vilniuje susirinkę įvairių šalių senosios muzikos profesionalai pirmą kartą atliko XVII a. Lietuvoje gyvenusio italų kompozitoriaus Govanni’o Battista’os Cocciola‘os kūrinių programą. Ši puiki muzikinė patirtis suformavo komandą, aistringai siekiančią ir toliau kartu gaivinti senąją muziką, remiantis istoriškai pagrįstais atlikimo principais, ir skleisti šios srities profesionalų žinias Lietuvoje. Ansamblis „Canto Fiorito“, kuriame muzikuoja penki lietuvių dainininkai ir įvairių senųjų instrumentų atlikėjai iš Brazilijos, Argentinos, Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos, Norvegijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių, rengia viduramžių, renesanso ir baroko muzikos programas, ypatingą dėmesį skirdamas muzikiniam paveldui, susijusiam su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Vos susiformavęs ansamblis tapo bene aktyviausiu senosios atlikėju Lietuvoje: per pirmuosius dvejus veiklos metus parengta dešimt unikalių programų, jos buvo pristatytos šešiolikoje koncertų aštuoniuose Lietuvos miestuose.

„Canto Fiorito“ taip pat vykdo senosios muzikos edukacijos veiklą – rengia koncertus su pasakojimais, paskaitas, seminarus ir meistriškumo kursus muzikos mokiniams, studentams, mokytojams, profesionaliems atlikėjams ir mėgėjams, taip pat besidomintiems klausytojams. Kai kuriuose projektuose ansamblis į senosios muzikos veiklą aktyviai įtraukia regionų bendruomenes.

___________________________________________________________



Praeities ir dabarties sąsajos dažnai atskleidžia nežinomus meninio gyvenimo klodus, iškelia iš užmaršties įdomių muzikinio gyvenimo faktų. Suradus XVII a. natų rankraščius, netikėtais atradimais pasipildė ir Naujųjų laikų Lietuvos muzikos istorija, bylojanti apie čia dirbusių muzikų kasdienius darbus ir kūrybą bei ilgą Lietuvos kelią į Vakarų Europos krikščioniškų valstybių šeimą. To kelio pradžia siekia XIII a. vidurį, kai suvienytos baltų gentys susikūrė savą valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
XIV a. šalis įgijo didelę karinę galią, o jos žemės nusidriekė per visą pietvakarinę Rytų Europą. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (apie 1275–1341), siekdamas suartėti su Vakarų Europos kraštais, siuntė laiškus į svečias šalis, kviesdamas riterius, prekiautojus, amatininkus bei pranciškonų ir dominikonų vienuolius atvykti į LDK ir čia tęsti savo darbus. Sostinė Vilnius greitai tapo didžiulio regiono politinio ir kultūrinio gyvenimo centru. Ne vien politiniai ar ekonominiai veiksniai buvo svarbūs kunigaikštystės gyvenime – plėtėsi tarptautiniai ryšiai, sklido žinios apie LDK valdovų rūmų muzikinę kultūrą ir čia skambėjusią muziką.
Kultūrinio gyvenimo naujovėms plisti svarbios buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo tarpdinastinė santuoka – 1518 m. jis vedė Milano kunigaikštytę Boną Sforzą d’Aragoną (1494–1557), galingos hercogų Sforzų giminės atstovę. Naujoji valstybės valdovė diegė itališkos kultūros tradicijas. Ji ypač rūpinosi sūnaus Žygimanto Augusto (1520–1572) auklėjimu, kuris dar vaikystėje buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1544 m. tapo valdovo vietininku Lietuvoje ir apsigyveno Vilniuje. Jo valdymo metais LDK sostinėje iškilo renesansiniai Žemutinės pilies rūmai, išplėsta rūmų kapela. Kapeloje dirbo iš daugelio kraštų atvykę muzikantai, grojantys styginiais, mediniais ir variniais pučiamaisiais bei mušamaisiais instrumentais. Ilgą laiką čia dirbo ir garsus to meto Europos liutnininkas Valentinas Bakfarkas.
Tarnavo pas Vazas ir kitus Abiejų Tautų Respublikos (ATR)* didikus liutnios virtuozas, italų kompozitorius Diomedes Cato (prieš 1570 Venecija – po 1607).

Lietuvai labai reikšmingi buvo XVI–XVII a. sandūroje vykę muzikinės kultūros pokyčiai – to laikotarpio didžiųjų stilistinių epochų atradimai, naujovės iš Vakarų Europos labai greitai pasiekė šalį. Tai buvo metas, kai XVI a. viešajame gyvenime vyravusį šiaurietišką santūrumą nustelbė barokinė pasaulio vizija.

XVI a. pabaigoje nuslūgus reformacijai ir atsinaujinus katalikybei, baroko menas greitai pasiekė toliausiai į šiaurę plytinčią krikščionišką šalį – LDK. Daugelis didikų, siekdami išpirkti savo ir savo tėvų nuodėmes dėl praeities konfesinių paklydimų, grįžo į katalikybę ir tapo uoliais bažnytinio meno mecenatais, be kita ko, savo išlaikomose bažnyčiose ėmė remti sakralinę muziką.
Daug naujovių muzikiniame gyvenime radosi 1587–1648 m., kai šalį valdė Abiejų Tautų Respublikos valdovai – švedų dinastijos atstovai Vazos, pasižymėję išskirtine meile senovės graikų muzikos mūzai Euterpei. Iš Italijos buvo kviečiami geriausi atlikėjai, karališkojoje kapeloje dirbo žymūs italų kompozitoriai Luca Marenzio, Tarquinio Merula, Marco Scacchi. Kapelos instrumentininkai – smuikininkai, altininkai, vargonininkai, trombonininkai, teorbininkai, liutnininkai ir kt. – taip pat yra sukūrę laiko dvasią atliepiančių pasaulietinių ir bažnytinių kūrinių. Italų muzikai skleidė esmines baroko meno naujoves ir atradimus: basso continuo, seconda practica, stile moderno, muzikinę retoriką, afektų teoriją, funkcinę harmoniją, puoselėjo muzikinių žanrų įvairovę. Visa tai vainikavo dramma per musica pastatymai – Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose įvyko trys premjeros: 1636 m. Elenos pagrobimas (Il ratto di Helena), 1644 Andromeda ir 1648 m. Apviltoji Kirkė (Circe delusa). Pagarsėjusi Europoje karališkoji kapela tapo ryškiu baroko muzikos židiniu ir sektinu pavyzdžiu LDK didikams.
Vienas jų – Leonas Sapiega (1557–1633), žymus LDK valstybininkas, karinis veikėjas, diplomatas, įstatymų leidėjas, mecenatas, Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas, iškilaus teisinio dokumento III Lietuvos Statuto (1588) rengėjas. Šio didiko pasaulėjautai, dvasinio gyvenimo pilnatvei reikšmės turėjo apsisprendimas iš stačiatikybės pasukti į kalvinizmą, o 1586 m. tapti kataliku. Sapiegai remiant buvo pastatyta ir atnaujinta daug bažnyčių, iš kurių išsiskyrė Vilniaus bernardinų vienuolynas su Šv. Mykolo bažnyčia, ilgainiui tapusia Sapiegų šeimos mauzoliejumi.

Sapiega glaudžiai bendravo su karališkąja Vazų institucija ne vien kaip valstybininkas. Jam, kaip neabejotinam autoritetui muzikos baruose, buvo patikėtos karališkosios kapelos reikalų tvarkytojo pareigos. Moralinės nuostatos ir karštas religingumas skatino didiką dosniai remti bažnytinę dailę, muziką, architektūrą.
Sapiegos Vilniaus rūmų kapela buvo žinoma visoje valstybėje, o jos pažiba tapo ilgus metus vadovu dirbęs kompozitorius ir atlikėjas italas Giovanni Battista Cocciola (XVI a. II p.–XVII a. I p.), kuris savo profesionalumu ir kūrybiškumu nenusileido karališkosios kapelos nariams. Kadangi apie kompozitoriaus gyvenimą nei tėvynėje, nei svečioje žemėje žinių išliko labai nedaug, tad literatūroje, kurioje minimas Cocciola, atsivėrė erdvė iki šiol gyvuojančioms skirtingoms jo gyvenimo faktų interpretacijoms. Tikėtina, kad Cocciola į ATR atvyko drauge su kitais savo tėvynainiais. Čia jį greitai pastebėjo Sapiega ir pakvietė vadovauti rūmų kapelai, kurioje prabėgo ilgas kūrybingas kompozitoriaus gyvenimo tarpsnis. Cocciola, tarnaudamas pas įtakingą politiką, turėjo daug progų bendrauti su karališkojoje kapeloje dirbusiais tėvynainiais, dalytis patirtimi ir repertuaru, drauge muzikuoti Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose bei sakralinėse erdvėse.
Pirmasis šaltinis, kuriame tarp žymiausių motetų kūrėjų buvo nurodytas ir Giovanni Battista Cocciola, buvo Michaelio Praetoriuso traktatas Syntagma Musicum (1619, Leipcigas).
Esminių žinių apie kompozitorių suteikia Ernesto Ludwigo Gerberio žinynas Historisch-Biographisches Lexikon (1790, Leipcigas). Apie Cocciolą rašoma: „[...] žymus prabėgusio šimtmečio kompozitorius iš Verčelio buvo Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos kapelmeisteris. 1612 m. Venecijoje keturiais spaudiniais išleido motetą ir aštuoniabalses mišias su b. c. Taip pat Bergmano rinkinyje Parnassus musicus (1615, Venecija) yra įvairių šio kompozitoriaus motetų.“
Kitas svarbus šaltinis yra 1625 m. Antverpene išleistas Concentus harmonici ecclesiastici – dvibalsių, tribalsių, keturbalsių ir penkiabalsių kūrinių su basso continuo rinkinys. Antraštiniame lape nurodyta: „Joannis Baptistae Cocciolae Vercelensis. Illustrissimi Domini D. Leonis Sapihae Cancellarij Magni Ducatus Lituaniae Musicae Magistri.“
Informacija apie šį leidinį buvo įrašyta 1625 m. rudens ir 1626 m. pavasario
Frankfurto knygų mugės kataloguose (Karl Albert Göhler, Die Messkataloge im Dienste der Musikalischen Geschichtsforschung, Leipzig, 1901).
XVIII a., pradėjus skelbti žymesnių kompozitorių biografijas, buvo pagarsintas ir Giovanni‘o Battista‘os Cocciola‘os vardas. Paminėta, jog muzikas yra Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos rūmų kapelmeisteris ir jo motetas bei aštuoniabalsės mišios su basso continuo 1612 m. buvo išspausdintos Venecijoje. Apie tai, kad Cocciola buvo kanclerio Leono Sapiegos muzikas, buvo rašoma ir kituose XIX a. leidiniuose.
Tokia informacija buvo svarbi ne tik kompozitoriui, bet ir jo darbdaviui – Sapiegos vardas ir mecenato ambicijos taip pat buvo garsinamos pasaulyje.
Cocciola‘os kūrinių randama Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje saugomuose XVII a. rankraštinių natų rinkiniuose.

Nežinia, kada Sapiega pakvietė Cocciolą tarnystei į savo Vilniaus rūmus. Remiantis 1612 m. Venecijos leidiniu, tai turėjo įvykti XVII a. pradžioje. Taip pat tikėtina, kad Sapiega laikėsi LDK gyvavusių mecenatystės tradicijų ir buvo Cocciola‘os kūrinių užsakovas. Jo dėka Cocciola‘os kūryba plito aplinkiniuose ir atokesniuose kraštuose. Drauge su kitais Sapiegos muzikais, kaip buvo įprasta tuo metu, kompozitorius neabejotinai lydėjo savo darbdavį į jo funduotas bažnyčias ir vienuolynus. Tokiose kelionėse muzikai vieni iš kitų kopijuodavo spausdintas ir rankraštines natas, keisdavosi repertuaru. Taip jų kūryba sklido tiek ATR, tiek Vakarų Europos kraštuose. Kaip ir daugelio sakralinę muziką kūrusių kompozitorių, Cocciolos kompozicinei technikai būdingi kai kurie Renesanso muzikos bruožai, taip pat ir minėtosios baroko muzikos naujovės: panaudotos retorinės figūros, basso continuo ir basso sequente, akcidencijos, metro kaita, polichoriškumas, polifoninio ir harmoninio audinio melodinis išraiškingumas. Kompozicinės technikos įvairovė liudija išskirtinį kūrėjo talentą. Cocciola‘os kūryba praturtino ATR muzikinį gyvenimą, garsino muziko ir jo mecenato Leono Sapiegos vardą svečiose šalyse.



*1569 m. sudarius Liublino uniją, Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė pavadinta Abiejų Tautų Respublika (ATR).


Jūratė Trilupaitienė

Module Border Module Border
Tabululatūra - about
Copyright (c) 2018 Semplice Terms Of Use Privacy Statement